iššiepti

1 iššiẽpti, -ia, ìššiepė tr. 1. Rtr, Rod pravėrus lūpas parodyti, iškišti (dantis); išviepti (burną, snukį): Vilkas sėdos an kelmo, akis išvėlė, dantis ìššiepė LKKXIII26(Grv). Žiūrėk, kaip vaikas klauso, net dantis iššiẽpęs Blnk. Iš jo iššieptos burnos kėksojo dantys, balti ir ilgi P.Cvir. Šuva nebegali snukio iššiẽpti Š. 2. refl. Q635, R, N, Amb, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ išsiviepti (ppr. šypsantis): Anyta išsišiẽpusi, dantis rodo J. Kad linksmus, išsišiẽpęs, baisiai patenkytas savo sūnėnu Slm. Išsišiẽpus ir išsišiẽpus lyg didžiausias raras (tauškalius) Gs. Tu, žioply Merčiuk, dėl ko juokies išsišiẽpęs? K.Donel. ^ Išsišiepęs kap šventytas Velykų paršas Lnkl. Ko čia išsišiepęs kaip jaunas mėnuo? LTR(Brž). Išsišiepusi iki ausų rš. Ko išsišiepei kaip pratašymas? LTR(Vlkv). Kad tau tamsu, išsišiepk – tai bus šviesu LTIII461(Tvr). Išsišiepk, užsimerk, ir bus šviesu LTR(Šil). Kam sakai, ka nematai: išsišiẽpk, i matysi Jrb. ║ DŽ daryti grimasą, išsiviepti, rodant nepasitenkinimą, pyktį, nepalankumą kam ir pan.: Už stalo atsisėdęs, išsišiẽpęs šypso, nenorėdamas ėsti J. Išsìšiepė kaip sartoji (kumelė) – matyt, negardu buvo Ėr. Ko vaikštai išsišiẽpęs, gal sergi? Ėr. Trisdešimt kapeikų, i da išsišiẽpę (nenori pirkti, mano, kad per brangu) Vlkv. Toki menki, toki išsišiẽpę – koki tę vyrai Pv. Ta raganė toki baisi: sena, lūpos jai uždribę ant barzdos, išsišiepus – kad baisu žiūrėt LTR(Bsg). A velnią matei, ka išsìšiepei? Ps. Ko tu toks išsišiẽpęs, kas tau nepatinka? Vrb. Baisiai negardūs tie sūriai – valgom išsišiẽpę Mžš. Jo veidas išsišiepęs lyg piktojo I.Simon. Pribėgęs artyn piemuo tik šmaikštū šmaikštū botagu, vilkas kad išsìšiepė! Š. | prk.: Aš sena, viena būdama, išsišiepsiù (numirsiu) – ir šilo lapė nesulos Tvr. ^ Išsišiẽpus kap devynios pėtnyčios Mrc. Išsišiepęs lyg devynias pėtnyčias neėdęs LTR(Vs). Išsišiepęs kaip giltinė LTsV144(Šil). Išsìšiepė kap devynios giltinės Vlk. Išsišiepė kap šuva nuo ašakų Rod. Išsìšiepė lyg šuva ant ašakų Dkš. Išsišiepė kaip šuo į debesį žiūrėdamas LTR. Ir žiūri išsišiepęs kaip šuo prieš karštą kisielių LTR(Jrb). Ko tu tep išsišiepęs lyg katė pridairius miltuose? LMD(Pns). Išsišiepęs kap pautų gėla Klvr. ║ perkreipti veidą nuo įtampos: Dirbam net išsišiẽpę Mlt. Eidavom išsišiẽpę, plėšdavom dirvonus Trgn. Gerai, kad griebėm vakar [šieną] išsišiẽpę, o šiandiej lyja! Mžš. Išsišiẽpus iš paskutinio keliu Pbr. Nustęsė maišą net išsišiẽpęs Lp. Kad užriti medį, tai arklys išsišiẽpęs traukia Šmn. Velniui nebuvo kas daryt – tempė arklą net išsišiepęs LTR(Dkk). Ėda kiaulės išsišiepę LTR(Lzd). ║ iš veido atrodyti suvargusiam, susibaigusiam: Kiūtina bobutė susirietus, išsišiẽpus Kp. Ana kad pečių pakūrent, tai išsišiẽpt Dglš. 3. Vrn, Skr pajuokti, pašiepti: Jis mėgsta visus įgelt ir iššiẽpt Dkš. Tu da jo paprašyk, jis tave da iššiẽps – i nieko negausi iš jo Jrb. | refl. KŽ: Ogi dabar taip gėdiškai visur pasirodau, kad ir vaikpalaikiai jau man išsišiẽpt pasidrąsin K.Donel. 4. refl. prk. išskleisti pumpurus, išsprogti: Sušilo, medžiai išsìšiepė Ėr. 5. refl. DŽ atsirasti plyšiui, išsiskėsti: Da anądien keli loveliai padirbti, ale išsišiẽpę Slm. Ties judviejų kojoms žemė išsišiepė BsPIII34(Nm). Po vieno žygio išsišiepia batai rš. Bulbos išsišiẽpę (verdant sutrūkusios) Dglš. \ šiepti; apšiepti; atšiepti; iššiepti; nušiepti; pašiepti; prašiepti; sušiepti